Kaip Šokiai mane "pakabino"?

​

Pradėjau šokti tuomet kai jau buvau suaugusi, turėdama galvoje kvailą mintį, jog tam jau gali būti per vėlu. na, džiaugiuosi galėdama pasakyti, jog aš taaaaip klydau. Dabar apsidairau pamokoje ir mane supa studentai  ir kai kuriems šiuo metu 15 kai kuriems 25 arba 65 metai ir jie visi turi tą patį troškulį mokymuisi, turi tas pačias spindinčias akis. Jazz'as primena mums, kad gyvenimas yra skirtas tyrinėjimams - visas. Tiesiog visad laiku yra pradėti kažką naujo, kažką kas tau sukelia smalsumą. Taškas. Jazz'o kultūra pripildė mano gyvenimą improvizacijos, kūrybos,  gražios muzikos, žmonių ir tiek daug dalykų, kad sunku visus juos išvardinti. Tai tapo mano įkvėpimo šaltiniu, tuo kas padeda man augti kaip ne tik kaip šokėjai ar profesionalei, bet ir apkritai - kaip žmogui.

 

kodėl pasirinkau mokyti?

​

​Po keletos metų šokiiuose, jazz'o ir kitų šokių stilių, priimant kiekvieną iššūkį pakeliui - mokymo, konkursų, kelionių, sutikus daugybę įkvepiančių šokėjų, pasikeistus energija ir mokantis iš jų, supratau, kad atsidūriau labai gražiame pasaulyje, kuriame noriu praleisti daugiau  ir daugiau laiko. Jaučiu užsidegimą mokantis apie džiazo kultūrą – šokį, muziką, istoriją ir visas vertybės pasislėpusias po tuo. Mokymas atrodė kaip natūralus sekantis žingsnis, padedantis man augti labiausiai. Iškarto pajutau, jog padėti žmonėms pasijausti pamokose taip, jog nam0 išeitų su trupučiu lengvumo yra nuostabu ir tam tikra prasme tai užbaigė davimo ir gavimo ciklą, suteikė papildė prasmės jausmą.

​

Tai štai...

 

Šiuo metu esu tokiame taške, kuomet tikiu, jog šoksiu visą likusį gyvenimą, net kai būsiu 100 metų, manau, kad ir toliau šoksiu bent akimis. Na, bet žinot... Pažiūrėsim kur tai mane nuves ;)